Mūsų broliai lietuviškai šneka

Retėjantys medžiai

Pro angą vagono lubose buvo galima matyti, kad ešelonas juda į vakarus, tačiau kur tiksliai – niekas nežinojo. „Palaipsniui mažėjo medžių, darėsi šalčiau ir tamsiau, o iš šonų buvo matyti tik kalnai, uolos ir žolė“, – kelią į Sibirą prisimena Ita. Dabar jai 87-eri, tačiau detales ji atpasakoja taip užtikrintai, lyg gyvenimas laisvėje jų pamiršti niekada taip ir nepadėjo.

1941 m. vasaros pradžioje į Itos šeimos namų duris smarkiai pasibeldė rusų kariškiai. Šeima suprato kas jos laukia, nes jau keletą dienų žmones iš apylinkių rinko ir kažkur vežė. Skubant palikti namus, Itai ir jos namiškiams teko susipažinti su sovietų požiūriu į juos, kai vienintelis okupantų žmogiškumo gestas – karininkų patarimas pasiimti šiltų rubų – greitai pasirodė besąs melas: skrynią su visais žiemiškais rūbais kareiviai išsinešė neatsiklausę. Vėliau sekusi kelionė į nežinią Itą sukrėtė dar labiau.

Paskutinė traukinio stotelė prieš pasiekiant tikslą buvo Naujoji Vilnia. Sustojus ten pasklido gandas, kad vagoną su vyrais atkabino. Šis faktas iki tol viską aprėpusią sumaištį ir nežinomybę pavertė realiu ir suvokiamu siaubu. Ita gerai pamena, kaip tai paveikė kartu vagone gabentus žmones: „Mūsų vagone buvo tokia Valia Petruškevičienė, ji tik trys savaitės kaip buvo susituokusi. Kai ji išgirdo, kad atkabino vagoną, kuriame buvo jos vyras, apsiraudojo taip, kad visas vagonas verkė kartu. Jos gražūs lakuoti nagai sulindo į delnus, ir paskui niekaip negalėjom jų atkabinti.“

Po penkių dienų vagonai pasiekė Uralo kalnus. Kažkas traukinyje sušuko tai, kas užgesino bet kokią viltį susisiekti su likusiais Lietuvoje: „Prasidėjo karas!“

„Mes niekam neberūpėjome“, – sako Ita. „Traukinyje praleidome dar dvi savaites, kol galiausiai pasiekėme Altajaus kraštą, Bijsko miestą. Ten išlaipino septyniolika žmonių, kurių keturi buvo žydai, penki lenkai. Juos apgyvendino barake.

Bijske sergantis Itos tėtis ir penkiasdešimtmetė mama dirbo. Kaip sako Ita: „Žmonės su mumis elgėsi gerai.“ Atrodė, kad gyvenimas nusistovėjo, rusų kariškiai netgi ateidavo į Velykų šventes. Itos tėčiui skyrė darbą, kurį jis galėjo dirbti ir sirgdamas, o mama dirbo lentpjūvėje. Po darbų visi grįždavo į vieną jiems skirtą barako kambarį. Tačiau, kad šeima neapsiprastų, vieną vasarą į laikinų namų duris vėl pasibeldė KGB.

Pūga

Itos šeimai buvo pasakyta, kad reikia važiuoti toliau. Palikti namus, pradėtus kurti Bijsko barake, ir ruoštis naujam gyvenimui kitur. Šį kartą į vagonus sugrūsti buvo tik žydai. Vėl traukinys su nežinoma galutine stotele, tada baržos, paskui – krovininės mašinos, kol galiausiai šeimą per Jakutską atgabeno iki Bykovo. Šis kraštas kur kas atšiauresnis nei Bijskas, nes Bykovo kyšulys yra prie pat Lenos upės žiočių, kur ji įteka į Laptevų jūrą. Medžiai čia reti, kyšulį gaubia uolingi kalnai ir žolė. Ita atsimena kaip vasarišką šilumą pakeitė Bykovo šaltis.

„Mus reikėjo kažkur apgyvendinti, tad nuvedė į sulūžusią baržą kyšulio įlankoje. Tačiau ten buvo tik lentos, ir visi atvežti žmonės gulėjo ant jų. Kartą naktį buvo didelė audra, pradėjo sūpuoti, sūpuoti… Tačiau niekas nesikėlė – kas bus, tas“, – prisimena Ita.

Gyvenimo sąlygos Bykove buvo daug prastesnės nei Altajaus krašte, kur anksčiau gyveno šį litvakų šeima. Būstą reikėjo pasistatyti, tad buvo pradėta rengti jurtas. Viena jurta – penkiasdešimčiai žmonių, kurie miegodavo eilėmis, kad nesušaltų. Atšiaurus Lenos deltos klimatas ir prastos gyvenimo sąlygos atvėrė duris ligoms, žmonės pradėjo mirti. Ita sako, kad „Bykovo kyšulio kapinės užsipildė labai greitai“.

Žiemą mirė ir Itos tėtis. Nors kelis metus Sibire jis pragyveno su akmenimis šlapimo pūslėje, galiausiai jis apsinuodijo maistu, ruoštu nešvariomis sąlygomis. Kadangi vaistų nebuvo, jam rekomendavo gerti žuvų taukus – vienintelį vaistą, kurio buvo apstu. Tačiau nuo tokio gydymo apsinuodijimas tik ūmėjo.

„Kai jis mirė, buvo baisi pūga. Dešimt dienų. Visą tą laiką žydai meldėsi, tėtį nunešė į verandą. Kai pūga baigėsi, išnešė laidoti, bet kapinėse nebebuvo vietos. Prireikė klampoti tris kilometrus per gilų sniegą“, – kalbėdama apie tėčio mirtį Ita iki šiol, atrodytų, užtikrintai pasakojusi savo šeimos istoriją, sulėtėja. Nors dažnai tremtiniai laikomi nugalėtojais, stipriais žmonėmis, išgyvenusiais itin sudėtingomis sąlygomis ir taip užsiauginusiais storą odą, akivaizdu, kad jų patirtos emocinės traumos mums sunkiai įsivaizduojamos.

Praėjus keliems metams po tėčio mirties, Ita nusprendė iškeliauti mokytis į Tiksi miestą, kur mokėsi daug jos draugų: „Mama nenorėjo išleisti, tačiau 1945 metais tyliai išvažiavau.“ Šiame mieste ji gyveno ją priglaudusioje Bulanų šeimoje, čia baigė mokyklą. Vėliau norėjo grįžti į Vilnių, bet tam nebuvo pinigų.

„Norėjau į Vilnių – ten gyveno mano sesuo, kuri nebuvo ištremta, jos vyras Lietuvoje tarnavo armijoje. Sesuo norėjo mane pasiimti, bet neturėjome tiek pinigų, kad galėčiau skristi lėktuvu“, – savo pasakojimuose Lietuvą Ita visuomet mini geru žodžiu. Atrodo, savąsias šaknis ji vis dar jaučia esant šioje šalyje. Svarstydama, kas būtų nutikę, jei rusai nebūtų okupavę Lietuvos ir nebūtų buvę Hitlerio, Ita sušnabžda, kad galbūt būtų pasilikusi gyventi gimtojoje šalyje. Tačiau gyvenimas Sibire pasisuko visai kitaip, kai ji sutiko Nataną.

„Ne už turtus mus... “

Natanui buvo dešimt metų, kai jį ir jo šeimą ištrėmė. Jonavoje gyvenusi litvakų šeima nebuvo išskirtinė – tėtis buvo buhalteris, o mama – namų šeimininkė. Turtu jie irgi negalėjo pasigirti, nes vos prasidėjus karui tėtis dėl skolų buvo priverstas parduoti ką tik pastatytą namą.

„Ne už turtus mus“, – sako Natanas. Net ir santūriame jo veide įmanoma įžvelgti nežinomybę ir klausimą – už ką jo šeimai teko viską mesti ir būti ištremtiems į nepažįstamą kraštą? Iki šiol Natanas atsimena lietuvių kalbos trupinius, kuriuos gyvenant tremtyje reikėjo užmiršti mokantis rusų kalbos: „Diktante viskas būdavo pabraukta raudonai.“

Natano vaikystė Jakutijoje esančiame Oliokminsko rajone turbūt priminė tą, apie kurią dabar savo anūkams pasakoja seneliai nuogąstaudami, kad tokio amžiaus berniukai šiais laikais nedirba fizinio darbo. Tik sąlygos, kuriomis Natanui tą darbą teko dirbti, buvo nepalyginamai sunkesnės. Jau būdamas vienuolikos metų, vasarą, jis turėjo pasikinkyti arklį ir vežimu gabenti nukirstus medžius, kad jo šeima turėtų kuo kūrenti krosnį. Bet kirsti medžius buvo galima tik po pirmųjų gyvenimo Oliokminske metų. Iki tol kuo šildytis reikėjo ieškoti patiems.

Net pasakodamas apie, sakytum, gražiausią laiką – vaikystę, Natanas labai lėtai renka žodžius, lyg pasverdamas ir peršokdamas vietas, kurios per daug skaudžios prisiminti. Tik pokalbiui pasisukus apie pažintį su Ita, jo pavargusį ir romų veidą nušviečia lengva šypsena.

Specialieji imigrantai

Itą ir jos mamą 1948 m. į Kiusiūro miestelį pasiėmė jos svainis. Ten jaunai merginai teko dirbti kelis skirtingus darbus: kurį laiką Ita buvo diktore radijuje, vėliau – ir sekretore teisme. Tačiau nuo darbo vietos ji negalėjo nutolti daugiau nei per tris kilometrus, nes buvo specialioji imigrantė, o toks statusas reikalavo, kad mergina vis atvyktų į policijos skyrių pasižymėti. Galiausiai gavusi rekomendaciją stoti į teisės mokyklą, ji pasiryžo vykti į Irkutską.

„Tik manęs ten nepriėmė – pasakė, kad pavėlavau ir esu per jauna.“ Netrukus ji įstojo į literatūros fakultetą Jakutske ir apsigyveno miesto bendrabutyje.

Panašiu metu greta apsigyveno ir Natanas, atvažiavęs į Jakutską studijuoti fizikos fizmate. Ita ir Natanas susitikinėjo visus ketverius mokslų metus, o atėjus laikui, kai studentai siunčiami dirbti į kitus rajonus, jie nusprendė susituokti, kad liktų drauge.

„Mus išsiuntė į Pelidajų ant Lenos kranto – jis buvo laikomas geru kaimeliu. Ten mums gimė dukra Tamara“, – pasakoja Ita. Viso pokalbio metu tarp Natano ir Itos ant sofos guli storas fotoalbumas. Kartais kuris nors jų prie jo prisiliečia, pastumia, ant kieto viršelio retkarčiais nevalingai padeda delną, bet nė vienas jo neatsiverčia. Lyg kokia praeities išlika, pilna gražių, bet nuo tremties skausmo neatsiejamų momentų. Vertinga turėti, bet galbūt per skaudi atsiversti. „Mes apie visa tai knygoje parašėme. Kad vaikai žinotų“, – lyg su palengvėjimu, kad jų istoriją jau gali pasakoti kažkas kitas, priduria Ita.

„Kur mums nereikia“

1953 metais, mirus Stalinui, tremtinius imta vežti iš Sibiro. Dar po trejų metų atėjo ir Itos bei Natano eilė, tačiau į Lietuvą grįžti jiems nebuvo galima. Tuomet jauna šeima pasirinko važiuoti gilyn į Rusiją, nors sklido gandai, kad net tuos, kurie ten išvažiuoja, galiausiai vis vien grąžina dirbti į Sibiro kaimus.

„Mes važiavome ten, kur kažkas dar buvo. Kaip Vysockis dainuoja – „kur mums nereikia“. Ita prisimena, kaip kartu su maža dukrele jie išvažiavo pas Natano brolį į Tamako kaimą. Pagyvenę ten jie persikraustė į Grodną, o po to paliko Sovietų Sąjungą ir išskrido į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

Ir nors Lietuvą Ita su Natanu paliko joje nugyvenę tik dešimt savo vaikystės metų, šią šalį jie atsimena nuoširdžiai šypsodamiesi: „Ten, kur Nemunas banguoja, kur Šešupė teka, mano broliai lietuviškai šneka. Labai mylėjom tą kalbą, mokėmės eilėraščius“, – su pasididžiavimu lietuviškai prabyla Ita. Ir, atrodo, vos keli gimtąja kalba ištarti žodžiai išvaduoja nuo skaudžių prisiminimų. „Duok Dieve, kad daugiau taip nebebūtų“, – priduria moteris.

Sovietai nušlavė Lietuvą 1940-aisiais, naciai tą patį darė 1941-aisiais, bet buvo išstumti sovietų 1944-aisiais. Fronto linijų sumaištyje laikinieji Lietuvos vadovai laikėsi įsikibę vilties, kad po karo šalies laukia nepriklausomybė.

Tačiau visos viltys žlugo. Apie aštuoniasdešimt procentų Lietuvos žydų (litvakų) buvo nužudyti per pirmus šešerius nacių okupacijos mėnesius. O po karo pasiliko sovietai.

Litvakų, kurie papuolė į sovietų rankas, laukė kitoks likimas. Kartu su didele Lietuvos inteligentijos, mokytojų, menininkų ir aristokratų dalimi jie buvo tremiami į Sibirą. Okupantams nerūpėjo, ar žmonės buvo litvakai, ar lenkai, ar lietuviai, svarbiausia buvo išnaikinti šalyje gyvenančius socialiai pavojingus elementus. Tarp dviejų tūkstančių į Sibirą ištremtų šalies žydų yra ir Natano bei Itos istorijos – dviejų litvakų, kurie dar vaikai buvo ištremti iš skirtingų Lietuvos vietų.

Lemtingo atsitiktinumo dėka jie susipažino ir susituokė Sibire, kur jiems gimė dukra Tamara. Šios šeimos istorija, kaip ir daugelio kitų tremtį Sibire išgyevnusių litvakų, yra susipynusi su skausmu, praradimais ir valia išlikti sudėtingomis sąlygomis.