„Linkėjimai iš Batagay Alyta. Buvom ilgam įstrigę Jakutsko oro uoste, dėl prasto oro Batagay Alyta negalėjo skristi. Ieškosime užsimetimo į upės Tumara aukštupį.“

„Pagaliau! Po 30 ekspedicijos dienu, praeje daugiau, kaip 500km vakar mes pasiekeme Lena! Pries savo akis isvydome tai, ka pamate ir savo atsiminimuose veliau aprase musu tremtiniai-laptevieciai. Sunku su jais nesutikti-tai nepamirstamas, didingas peizazas, keliantis susizavejima, taciau kartu paliekantis tam tikra nejaukumo jausma. Cia Lenos vandenys susispaudzia i vos 3,5 km plocio vaga ir galingu srautu nesa savo vandenis Laptevu link. Galinga stichija,prie kurios zmogus gali tik prisitaikyti. Planavome stoti nakvynei ant Lenos,nepriplauke Kiusiuro,taciau pute labai stiprus pietvakariu vejas. Vigis pabande iskelti jegos aitvara, sukabinome savo kanojas ir pasileidome zemyn nesami vejo-20 km iveikeme per nepilnas 2val. ir pasiekeme Kiusiura-nedideli zveju kaimeli. Musu autonomine ekspedicijos dalis sekmingai baigesi, taciau prasideda dar vienas jos etapas! Linkejimai visiems!“

„Pirminis kiusiurieciu itarumas musu atzvilgiu dingo iskart, kai papasakojome apie savo ekspedicijos tiksla. Buvome sutikti labai siltai, kaimo administracija padejo mums su nakvyne ir gavome nameli su prausykla savo naudojimui. Kiusiuras - varganas zveju kaimelis ant Lenos kranto, jokio kito susisiekimo be upes su pasauliu neturintis. Mums iskart pradejo pasakoti apie tremtinius ar ju vaikus, kurie cia gyveno. Susipazinome su vieno lietuvio dukromis, aptvarkrme paminkla politiniu represiju aukoms, kuri neseniai pastate miestelio valdzia. Taip pat buvome persikele ir i Buluna, taciau ten radome tik griuvesius. Ryt pajudesime tolyn link Laptevu juros. Kas musu laukia Tit-Aruose - visiska nezinomybe. Zinome tik tiek, kad ten praleisime beveik 2 sav. iki kito garlaivio reiso, judancio Tiksi link.“

„Būdami Kiusiure stengiamės surinkti kuo daugiau informacijos apie čia gyvenusius tremtinius. Keletas kaimo senolių mums papasakojo ką atsiminė. Buvusi mokyklos direktorė atnešė Kiusiuro vidurinės mokyklos šimtmečiui skirtą nuotraukų albumą,kuriame radome ne vieną lietuvišką, suomišką, vokišką pavardę, o Gediminas jame rado savo senelį - Alfonsą Andriukaitį. Mokytojų kolektyvo grupinės nuotraukos apačioje palikome įrašą apie čia chemijos mokytoju 1953-54m. dirbusį tremtinį iš Lietuvos.“

„Artėdami prie Tit-Arų pradėjome suprasti ką turėjo mintyje vietiniai, sakydami, kad „Kiusiuras, playginus su Tit-Arais, yra kurortas“. Pakrantėse gulintis ledas ir storminis vėjas komfortiško gyvenimo palapinėje nepažadėjo. Ant Tit-Arų kranto išsilaipinome 2 val., ir savo pačių nuostabai radome pakankamai gyvybingo kaimelio vaizdą. Jegeris mus nuvedė pas svarbiausią žmogų saloje – Aleksėjų. Pasirodo, dalis salos ir 60km Lenos yra jo giminės žvejybinis plotas. Buvome pasitikti svetingai ir draugiškai. Gyvenimui saloje mums suteikė jaukų rastinį namuką. Su Jegeriu išgėrę arbatos jame ir įsikūrėme. Pradedame savo gyvenimą Tit-Aruose.“

„Mūsų įsivaizdavimas apie padėtį Tit-Aruose turbūt negalėjo skirtis labiau nuo realybės. Tikėjomes rasti sunykusią žvejybos bazę ir kelis brakonierius, o sutikome dviejų jaunų vyrukų valdomą žvejų brigadą. Krante kyla naujas žuvies perdirbimo cechas, namuose – internetas ir palydovinė TV, planuose – 9 kambarių svečių namai turistams… Tai mus gerokai nustebino. Išgirdę apie mūsų siekį sutvarkyti Tit-Arų kapines vyrai išreiškė palaikymą ir mandagiai pasisiūlė padėti.“

„Tit-Arų saloje gausu II-ojo pasaulinio karo ir tremties laikotarpio ženklų – ant kranto Studebeckeri‘io griaučiai, krūvos senų kuro bačkų, likusių nuo tada, kai JAV per Leną sovietams tiekė pagalbą (lendlizas). Iš maždaug 20 salos pastatų bent pora yra iš tremties laiko – senas namukas ir nebenaudojama, bet tebeveikianti ledainė, kurią kasė tremtiniai. Tundroje dar matosi didžiuliai plotai kur buvo kasama velėna barakams ir jurtoms šiltinti.

Pastarąsias dienas dirbame prie kapinių. Užkasėme nupustytus karstus, atstatėme nuvirtusius kryželius. Kapines neišvengiamai veikia laikas, jos nyksta, tačiau abu paminkliniai kryžiai dar stovi. Dabar pagrindinė mūsų užduotis – sutvirtinti akmeninio paminklo pamatus. Tai bus nelengvas darbas – vien smėlio reikia sunešti apie 15-20 tonų, dar porą tonų velėnos, kuria dengsime smėlio pamatą nuo pustymo (kitų tinkamų medžiagų saloje nėra). Ir visą tai reikia padaryti rankiniu būdu. Bet oras kol kas neblogas, po truputį judam pirmyn.“

„Pietų vėjas į Tit-Arus atnešė degančios taigos smogą ir 24C karštį. Todėl po darbo visi Lenoje atidarėme maudymosi sezoną. Tačiau panašu, kad ryt užpoliarės vasara baigsis, kris iki 6C dieną. Vietos žvejai mums nemažai pagelbėjo su įranga ir medžiagomis, gavome lentų, benzopjūklą ir keturratį savo naudojimui. Su pastaruoju susivežėme reikalingą velėną smėlio pylimo uždengimui. Liko paskutiniai akcentai ir mūsų misija Tit-Aruose bus baigta. Jau gyvename grįžimo namo nuotaikomis.“

„Neįtikėtiną vakarykštė dieną vainikavo vietinių vyrukų pasivažinėjimas Lenoje iš garažo ištrauku... vandens motociklu. Sakė, kad panaudoja jį 2-3 kartus per metus ir kad tai vienintelis vandens motociklas visoje Šiaurės Jakutijoje. Nesunku tuo patikėti :). Bet šiandien viskas stojo į savo vietas - žvejai grįžo prie tinklų, temperatūra - į įprastinius 6C, o mes pabaigėme paminklo sutvirtinimo darbus. Ryt visų tvarkymo darbų pabaigtuvės. Atsidėkodami už pagalbą vietiniams žvejams padedame statyti ant rogių tampomą namą, skirtą rudeninei riapushkų žūklei. Beveik kas vakarą esame vaišinami vietos žuvimi. Žodžiu kol kas viskas sekasi puikiai“

„Mūsų darbai Tit-Arų saloje baigti. Prie paminklo dirbome beveik 5d. – sukalėme du rentinius, kurių pagalba suformavome smėlio pylimą. Į pylimą sukalėme kuolus ir apipynėme vytelėmis (kaip mūsų kopose). Į suformuotą tinklą sudėjome velėną. Gavosi žaliuojanti kalva, tikėsimes, laikysianti lakų smėlį ne vienerius metus.“

„Šiandien apžiūrėjome du istorinius Tit-Arų pastatus - sūdymo cechą (zasolka) ir ledainę (lednik). Sūdymo ceche tebestovi senosios sūdymo statinės, apie kurias mums pasakojo Staugaitis. Tiesa, dabar ši patalpa naudojama kaip įmonės sandėlis ir žuvies jame nelaiko. Tačiau senosios ledainės viduje neseniai vandeniu aplietos grindys ir sienos, ji aptvarkyta ir ten maišuose sandėliuojama žuvis iki jos išvežimo. Tai milžiniška dviejų požeminių aukštų ledo kamera, pirmame aukštė temp. yra -5, o antrame net -15C. Po pasivaikščiojimo šiuose požemiuose, išlindus į lauką atrodo tarsi užlieja šilumos banga (nors lauke tik 6C). Apskritai Tit-Aruose amžinas įšalas prasideda 1.5m gilyje. Todėl visi salos pastatai iš esmės yra be pamatų, net nauji statomi ant žemės paguldomų metalinių konstrukcijų.“

„Vakar sudalyvavome tempiamų tinklų žvejyboje (nievad), tai toks metodas, kuriuo žuvis čia gaudė ir mūsų tremtiniai. Tinklu apsupamas didelis upės plotas, susiformuoja tarsi samtis, kuriuo žuvis tempiama į krantą. Jauna žvejų brigada šiemet nievada traukė pirmą kartą, nes šiandien juo daugiausiai gaudoma rudenį, kai eina riapuškos. Treniruotė prieš rudens sezoną buvo gera - tinklo trosą įsuko katerio sraigtas, o vėliau sulūžo ant kranto pritvirtintą trosą tempianti gervė... Žuvies tinkle vis tiek buvo likę apie 30-40kg. Po viso proceso nusprendėm, kad Vitalis (Staugaitis) būtų sugavęs žuvies daugiau :). Bet vietos žvejų komanda priėmė nesėkmę kaip gerą pamoką prieš rudens sezoną. Vakare mus Aleksejus perkėlė į kitą upės pusę, kur užlipom į kalną ir nuo jo nufotografavom įspūdingą Tit-Arų ir Lenos žemupio peizažą.“

„Tit-Arų šeimininkai, išsiruošę aplankyti savo pažįstamų į Samoylov tyrimų stotį, pasikvietė ir mus važiuoti drauge. Kateriu praplaukėme Stolbų salą, kurioje kažkada buvo kalėjimas. Šiandien tai tiesiog įspūdinga, per 100m į aukštį iškilusi uola, tarsi švyturys Lenos delta kursuojantiems laivams. Samoylovskij poliarinių tyrimų stotyje šiuo metu dirba tarptautinė Rusijos ir Vokietijos ekspedicija bei svečiavosi studentai iš Šveicarijos ir Prancūzijos. Tarptautiniams moksliniams tyrinėjimams pastatyta stotis gali patogiai apgyvendinti iki 30 žmonių, yra laboratorijos, poilsio ir posėdžių kambariai, internetas. Pasak mūsų gido tai geriausiai aprūpinta mokslinė stotis Rusijoje, patenkanti į penketuką geriausių arktinių stočių pasaulyje. Tenka sutikti, iš tiesų įspūdingas objektas.“

„Paskutinė mūsų diena Tit-Aruose. Paliekame šį atšiaurų, tačiau draugiškai ir svetingai mus sutikusį kraštą. Ištiesemė vieni kitiems pagalbos ranką, ne kartą sėdėjome prie bendro stalo, nors artimais draugais su Aleksėjumi ir Artiomu turbūt netapom. Šio krašto sąlygos reikalauja iš žmonių ieškoti tarpusavio supratimo, pagalbos nepaisant kultūrinių skirtumų ar skirtingų politinių pažiūrų. Demonstruodamas aroganciją ar visažinystę šiame krašte ilgai netempsi ir vienas nieko nenuveiksi. Matyt tokią pamoką išsivežame iš Tit-Arų. Pagrindinį savo uždavinį įvykdėme, jau laukiame šią naktį iš Jakutsko atvykstančio "Mechanik Kulibin", kuris, tikėsimes, sėkmingai ir laiku mus atplukdys į Tiksi. Prasideda paskutinis mūsų ekspedicijos etapas - kelionė namo.“

„Mechanik Kulibin" mus sėkmingai atplukdė į Tiksi. Rytų Vokietijoje 1955m. statytas laivas (jį vietiniai vadina tiesiog "bielinkij") tebėra pagrindinė jungtis, jungianti Lenos žemupio gyvenvietes su civilizacija ("materik"). Vien kelionė šiuo laivu yra nuotykis - Vygis sakė, kad jame jaučiasi tarsi "Titanike". Gerai, kad mūsų reiso pabaiga visgi buvo laiminga :). Tiksi mus pasitiko Tit-Arų šeimininko-Aleksėjaus-tėtis. Trumpą ekskursiją po Tiksi ir jo apylinkes vainikavo maudynės Laptevų jūroje. Sakė, kad vanduo šiuo metu jūroje yra apie 4C, bet iš tiesų labai šalta maudytis nebuvo.“

„Šiaurietiškas žmonių svetingumas mūsų ir toliau neapleidžia - Tiksi vietos palapinei statyti nereikėjo :). Aleksėjaus tėvai mus priėmė į savo namus, privaišino ir pasidalino pasakojimais apie Tiksi. Sovietiniais laikais klestėjęs miestas šiandien palieka slogų įspūdį - iš kažkada gyvenusių 15000 šiandien čia tebegyvena 4500, gatvės tuščios, infrastruktūra griūvanti, buvęs karinis miestelis atrodo kaip po apokalipsės. Strateginę karinę vertę praradusio uosto ateitis, panašu, labai miglota. Tiesa turistų skaičius, norinčių pamatyti apokaliptinį peizažą, pasak vietinių, kasmet auga. Tad galbūt Tiksi ras vietą egzotikos norinčių pamatyti vakariečių žemėlapiuose ir kada nors išgyvens iš turizmo...“

„Ši kelionė mus nudžiugino dar vienu pakankamai neįtikėtinu nutikimu.Belaukiant skrydžio iš Tiksi į Jakutską,pamatęs ant Vigio kuprinės diržo mažą Lietuvos vėliavėlę, prie mūsų priėjo pagyvenęs jakutas ir atsargiai paklausė ar mes kartais nebuvome Tit-Aruose. Atsakėme teigiamai ir prasidėjo mūsų pokalbis,trukęs iki pat Jakutsko.Pasirodo,šio žmogaus vardas yra Tomas Simokaitis,jo tėvas kažkada atvyko į šiuos kraštus,vedė ir sūnui davė lietuvišką vardą.Tačiau dar labiau neįtikėtina kitkas-Tomas dirba archeologu ir 2009m lankėsi Tit-Aruose,apžiūrėjęs salą jis,pagerbdamas Lietuvos tremtinius, pririšo Lietuvos vėliavą ant paminklo vamzdžio.Šią vėliavą,nublukusią ir apiplyšusią, mes matėme ant paminklo ir svarstėme,kas galėjo ją pririšti.Tai buvo Tomas.Jis labai apsidžiaugė,kad per šitiek metų vėliava išliko ir tebekabo iki šiol. Neįtikėtinas sutapimas ir nuostabi pažintis.“

„Mūsų kelionės atgal maršrutas jau aiškus - ryt išskrendame į Maskvą, pirmadienio vakare traukiniu išvykstame į Minską. Vilnių pasieksime antradienį ryte, 9.30 Minsko traukiniu. Dar kelios ilgos dienos, nors mintyse jau senokai visi esame namuose.. :)“